Gerda Muller
Mūsų sodas
Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė
Kai karšta, žmonės ir gyvūnai prakaituoja ir nori gerti. Sodo augalams taip pat reikia vandens.
Dabar vaikai kasdien turėjo laistyti žemę. Laistyti su žarna buvo labai smagu, juoba kad jie apliedavo ir vienas kitą. Kai žarną laikydavo Liudas, nuo vandens srovės nė vienas neišsisukdavo!
Vieną vakarą Leonas ir Karolina sėdėjo lauke. Aplink žvakę pleveno naktiniai drugiai.
– Žiūrėkit, ką turiu, – pasakė tėtis ir kažką įspraudė jiems į rankas. – Radau po obelimi...
– Lobis! – suriko Leonas. – Kas žino, – atsakė tėtis. – Šiaip ar taip, toms monetoms daugiau kaip šimtas metų.
Leonas tvirtai spaudė monetą saujoje, iki nuėjo miegoti. Prieš guldamas dar sykį pažvelgė į obelį.
– Ir ko tik tu nematei per savo gyvenimą, – sumurmėjo jis.
Naktiniai drugiai
Geltonsparnis dirvinukas
Auksauodegis verpikas
Liepinis sfinksas
Paskui atėjo ruduo. Leonas ir Karolina vėl sulaukė svečių ir užkūrė laužą. – Kai vaikai kūrena laužą, netoliese būtinai turi būti kas nors iš suaugusiųjų, – pasakė tėtis. – Ir kibiras vandens...
Vaikai kepė kaštainius ir valgė juos su gervuogėmis, lazdynų riešutais ir pyragu, kurį iškepė su obuoliais iš savo sodo.
Iš įvairių rudens vaisių jie vėrė karolius, darė valteles ir plonakojus vorus.
Vakare Leonas užpylė laužą vandeniu ir jį užgesino.
Karoliai iš gilių goželių ir džiovintų pupelių
Voras iš kaštono ir smeigtukų
Burlaivis iš graikinio riešuto kevalo, degtuko ir skiautelės popieriaus
Atėjo žiema. Nubudęs ankstų šaltą rytą Leonas apstulbo.
– Karolina, greičiau, pažiūrėk pro langą!
Sodą buvo užklojęs spindintis sniego apklotas. Švarut švarutėlis, bet išmargintas paukščių pėdučių.
– Tos mažos pėdutės turbūt juodųjų strazdų, – spėjo Karolina.
– O didesnės bus balandžių, –nusprendė Leonas.
Po pietų pažaisti susirinko daug vaikų. Jie surengė sniego mūšį ir netgi nulipdė senį besmegenį.
Leonas ir Karolina neabejojo – žiema bus tikrai puiki!
Gerokai po Kalėdų iš žemės prasikalė tulpių, hiacintų ir narcizų daigai –kaip ir įsivaizdavo Leonas.
Karolina ir Leonas išdūmė į sodą.
– O ką auginsim šiais metais? – paklausė Leonas.
Kaip tik tą akimirką pasirodė teta Liza su pilna pintine augalų – juos buvo galima iš karto sodinti.
– Pačiu laiku, teta Liza, – apsidžiaugė Karolina. – Kibkim į darbą!
Tulpė Hiacintas Narcizai